Dalinuosi ištrauka iš būsimo romano „Pažadėk mane gražiai palaidot“. Romanas bus išleistas 2024 m. gruodžio mėn.
***
Dabar gali mane pabučiuot
Po Velykų atostogų vaikai buvo pasikeitę. Merginos iš spintų išsitraukė sukneles, palaidines, vaikinai vis mažiau kalbėdavo apie kompiuterinius žaidimus ir vis dažniau vėpsodavo į merginas. Kai kurie bandydavo rėžti sparną, kai kurie atsargiai kalbindavo, o keliems pasisekė – pradėjo draugauti su patinkančiomis merginomis.
Kol devintokai svaigo dėl vienuoliktokių ir dvyliktokių, devintokės, visų nuostabai, pradėjo draugauti su vienuoliktokais ir dvyliktokais. Tuo labai piktinosi tiek vienuoliktokės, tiek dvyliktokės, tiek tų devintokių bendraklasiai.
– Mokytojau, o jums nekeista, kad devintokės draugauja su dvyliktokais? – paklausė devintokė Silvija.
Neseniai jos geriausia draugė Agnė pradėjo susitikinėti su vienu dvyliktoku ir dabar jos nebeleidžia laiko kartu.
– Kai mokiausi mokykloje, pas mus irgi būdavo tokių porų. Natūralu, kad merginas traukia vyresni vaikinai, juk jie atrodo labiau patyrę, – atsakiau, bet, rodos, mano atsakymas Silvijos nepaguodė.
– O jūs turėjot mokyklos meilę?
///
Ramunė buvo aukštesnė už mane visa galva ir aš jai turbūt kažkuo nepatikau, nes jau rugsėjo pirmąją ji atėmė gražiausią mano sąsiuvinį. Ir šiaip mėgo iš manęs pasijuokti – nes mano žandai neva stori, nes lėtai bėgu, o kartą buvo dar baisiau – per pietų pertrauką ji atėmė mano bandelę.
Bet, nepaisant visko, Ramunė man patiko.
O dar labiau patiko, kad šokių būrelyje mes buvome pora. Ji mane visaip tampydavo ir aš paklusdavau. Dažnai dėl jos išsišokimų choreografė mudu ramindavo ir bardavo prieš klasę. Kartais taip įsisukdavome šokdami, kad man net galva svaigdavo, o jai, atrodė, galva niekad neapsisuka.
Tiesą sakant, net šokant Ramunė mane erzindavo – vadindavo kerėpla, medine koja, juokdavosi ir juokdavosi. O kai juokdavosi, iškart pasimatydavo, kad jai trūksta kelių priekinių dantų; ir šiaip ji juokingai šveplavo.
Bet man Ramunė patiko, tikrai, ir aš iš jos niekada nesijuokiau.
Džiaugiausi, kai auklėtoja ją išskyrė su suolo drauge ir pasodino kartu su manimi. Taip, nieko nedarydamas, tapau suolo draugu su savo klasės meile. Man pavydėjo visi berniukai, tačiau jai nepavydėjo nė viena mergaitė, nes buvau nepopuliarus ir dažnai vaikščiodavau rašaluotom rankom.
///
Kartą į klasę atėjo medicinos seselė ir kažkur išsivedė visas mergaites. Grįžo verkdamos, pasakojo, kad jas skiepijo. Ramunė buvo susiėmusi už peties. Paklausiau, ar jai ten ir įdūrė, ir ji atsakė, kad taip. Tada paprašiau, kad patrauktų ranką, o kai patraukė, aš papūčiau į skaudamą vietą, kaip močiutė kartais man pūsdavo, kai užsigaudavau.
– Ar jau mažiau skauda? – paklausiau.
– Aha, – atsakė ji.
Tą pačią dieną, pasibaigus pamokoms, kai visi jau buvo išėję, Ramunė įsliūkino į klasės rūbinę ir priėjo prie manęs.
– Na, gerai, – pasakė ji. – Dabar gali mane pabučiuot.
Nebuvo ko svarstyti.
– Užsimerk, – pasakiau.
– Bet ir tu nežiūrėk, gerai? – paprašė ji.
– Gerai.
Mudu užsimerkėme ir aš ją pabučiavau.
Tą dieną ne šiaip ėjau namo. Ėjau tarsi debesų takais, skriejau su vėju ir su pavasario kvapu, ir man rodėsi, kad šita diena keičia viską, kad dabar viskas viskas bus visai kitaip. Ir kad šokių būrelyje mes būsim pora amžinai.
Grįžęs namo mamai pasakiau, kad užaugęs noriu būti šokėju. Jai tai neatrodė gera mintis.
– Tikras vyras negali būti šokėju! Kaip tau kyla tokios mintys?
Papasakojau mamytei, kad viskas dėl nuostabios moters ir kad esu įsimylėjęs.
– Kokia dar nuostabi moteris? – nesuprato mama. – Juk jūs tik vaikai.
Kad ji geriau suprastų, apie ką kalbu, atnešiau mūsų klasės nuotrauką ir įkišau į rankas.
– Vaikeli, jūs dar maži, jums dar anksti galvoti apie meilę, – pasakė.
– Bet jūs tik pažiūrėkit į ją, jūs tik pažiūrėkit! – neatstojau aš, durdamas pirštu į vieną mergaitę nuotraukoje. – Matot? – pasakiau. – Ji aukšta, sudėjimas geras, dėvi sijonus, vilki baltais marškinėliais, jos plaukai ilgi. Ji nuostabi moteris, kaip jūs mane ir mokėt!
Mamytė atidžiau nužvelgė mano klasės draugę nuotraukoje. Stebėjau jos veidą, bet negalėjau jo perprasti.
– Taip, taip, viskas atitinka, – galiausiai pasakė ji. – Kuo ji vardu?
– Ramunė, – atsakiau.
Ji grąžino man fotografiją, meiliai perbraukė ranka per plaukus ir pasakė:
– Tik žiūrėk, kad ta Ramunė nebūtų kekšė, gerai?
///
– O kas buvo paskui? – susidomėjo Silvija.
– Po dvidešimt metų mes su Ramune tapom pora.
– Tai dvidešimt metų jos laukėt? Kaip jūs ištvėrėt? – nesuprato Ernesta.
– Nesąmonė, mokytojau, netikiu, kad įmanoma dvidešimt metų mylėt žmogų, kai nesulauki iš jo atsako, – stebėjosi Deividas.
Ką man jiems atsakyti, per daug neapkraunant visa ta istorija su Ramune?
Paėmiau kreidos ir lentoje užrašiau: „Sometimes a little bit of faith can go a long, long way.“
Mokiniai atidžiai perskaitė. Dieve, jei jie visada būtų tokie susikaupę per mano pamokas kaip šią akimirką…
– Ką tai reiškia? – paklausė Silvija.
– Tai, kuo tiki, gali išsipildyti, net jei ir prireiks ilgiau palaukti. Čia ištrauka iš Nick Cave & The Bad Seeds dainos, – atsakiau. – Kažkodėl dabar šovė į galvą kalbant su jumis. Ar žinot Nicką Cave’ą?
Vaikai papurtė galvas.
– Paklausykit, gal patiks, o dabar pradėkime pamoką.
